Kai išėjome, greitai pajutau užplūstantį nuovargi. Ta vakarą taip pat užplūdo, šalia gilaus nuovargio, juodos mintys. Stebėjau tai ir suvokiau, kaip patirtį. Įdomu buvo matyti, kaip staiga „viskas pasidaro blogai”, plaukia „juodi visko scenarijai”… 🙂 turiu su tuo nemažai patirties, tad mokėjau save pastatyti į tokią poziciją, tarkime : „ateina, tas, kas ateina, nefiksuok, nesipriešins, leisk ateiti ir išeiti”… Taip ir įvyko… Ne pirmas kartas jau… Nors šis  sugebėjimas man yra gana naujas – iš neigiama tėkme, nedramatizuoju to dar labiau, paleidžiant tai, kas užplūsta…. Ir mokėti išplaukti į šviesą…
Taip, kad tas „neigiamumas” nebuvo man nei gąsdinantis, nei turintis pasėkmių, aš tiesiog su susidomėjimu stebėjau, kad taip įvyko po šio seanso, nes aš , žinoma, negalėjau iš, ko, kaip sakoma, tikėtis po to.
Pasidalinau su vyru savo savijauta, nuėjau miegot ir labai gerai išsimiegojau :-), o kitą dieną nėriau į numatytą veiklą, jaučiausi gerai pailsėjusi, puikiai.
Mano vyras nieko specifiško neišskyre, jau vien mano pasiūlymas tai padaryti jam buvo is serijos – okayyyy, it’s a challenge. Ir tą vakarą jis jautėsi gerai, tikrai geriau nei aš.

Tai būtų tiek visko.:-)
Dar karta ačiu jums už seansą.
Tai buvo kažkas tokio, kas man tikrai – ne „šiaip sau”.
Labiausiai tikiuosi, kad ateityje galėsiu prisijungti prie bendrų ar kitokių jūsų rengiamų užsiemimų.
Lietuva man čia ne paskutineje vietoje. Ji, jau kuris laikas, man – „stebuklų šalis”. Jus, galbūt, ne visai tai galite įsivaizduoti iš vidaus, bet man tai akivaizdžiai – šansas, šansas visomis prasmėmis. As joje sveikstu, man viskas suprantama, esu labiausiai gyva ir jaučiuosi labiausiai sava. Ir Lietuvoje atrasti ir išbandyti gongus, nepaisant to, kad aš čia negyvenu, man tai – jau nebe atsitiktinumas! 🙂
(Jei suprantate…).

Su geriausiais linkejimais!
Lina